Visaip būna

Reginių, ekskursijų užteks, dabar važiuojame apsipirkti. Pravažiuojame ežerus, įlankas, pelkes, kanalus. Šrinagaras - šlapias miestas, vandens daug. “Prieš dešimt metų aš iš šio kanalo vandenį gerdavau”, - sako rikšos vairuotojas. Dabar jau nebe. Vanduo užterštas. Kalti nesąmoningi žmonės ir nekontroliuojanti valdžia. Nuveža pas savo kaimyną, prekiautoją. Paaiškina, kad čia yra vieta, kur kiti ima prekes ir vėl pardavinėja. Reikia suprasti, atvežė pas didmenininką. Dar pasako, kad čia kainos pigiausios. Ar pigiausios, ar ne, mes nežinome. bet solidus prekiautojas su tiubeteika kainų nemažina ir į derybas nesileidžia. Vaišina arbata ir sausainiais, vaikams įjungia televizorių, kad nenuobodžiautų. Reikia pasakyti, kad rytuose prekiauti moka. Pirkėjas yra gerbiamas. Pas mus nelabai. Ima nešti glėbius šalikų. Įvairių kainų, spalvų, kokybės. Visus skleidžia, vynioja, meta į šoną. Kažkaip galvojasi, kiek paskui bus darbo vėl juos visus sulankstyti. Prisipirkome, užteks. Atkreipiu dėmesį į šalia atsiradusį žmogelį. Matosi, geros dūšios, bet neaišku, ką jis čia veikia. Bando surišti mūsų prekes, bet daro tą taip negrabiai, kad gaila žiūrėti. Na tikras lūzerėlis. Išeinant iš parduotuvės, vairuotojas pataria jam duoti dešimt rupijų. Duodu, už pastangas. Paskui suprantu, kad jam “stogas yra pavažiavęs”. Geras žmogus, bet aplink matyt visi durneliu laiko. Važiuojame namo, į viešbutį. Atsibučiuojame su rikšos vairuotoju. Paskutinis vakaras Kašmyre (Šrinagare).

Vaizdas pro langą: šikaros, valtys-viešbučiai ir fortas tolumoje ant kalno

Buvo kartą atėjęs žmogus atlikti smulkių darbų. Jis nespėjo šluostytis prakaito. Upeliais tekėjo, nors nebuvo jokio intensyvesnio veiksmo. Paskui pažiūrėjau - uždegimas plaučiuose. Turėjau vieną kolegą, kurio rankos sveikinantis visada būdavo šlapios. Įtariau parazitą, gyvenantį plaučiuose. Nežinau, kaip buvo iš tikrųjų. Kitas žmogus pasakojo, kad taip prakaituoja kiekvieną naktį, kad visa patalynė būna šlapia. Ir niekas nežinojo, ką daryti.

Dažniausia prakaitavimo priežastis - “vandens blokas” plaučiuose. Smiltyninio šlamučio arbatą galima gerti. Paskui atradau, kad šlamutį sumaišius su čiobreliu - dar geriau. Vėliau pastebėjau, kad prakaitavimą dar gali sukelti vandens blokas storojoje žarnoje. Ta pati sistema. Plaučiai - pagrindinis organas, storoji žarna - pavaldus.

Važiuojame į Fortą. Fortas – tai įtvirtinimai, pastatyti ant kalno. Septynioliktame ar aštuonioliktame amžiuje juos pastatė kažkuris Afganų imperatorius. Galima būtų sakyti – pilis, bet pilių čia nėra, tik sienos su siauromis šaudymo angomis. Forto papėdėje – induistų šventykla, bet apie ją vėliau. Dabar ruošiamės eiti į fortą. Tačiau reikalas tame, kad fortas yra uždarytas. Jį saugo kariuomenė. Juk svarbu turėti užėmus strategines aukštumas. „Jūs paprašykite ir jus įleis“, - sako vairuotojas. Prieiname prie posto ir prašau karininko, kad mus įleistų. „Negalima, uždrausta“, - sako. Vistiek kauliju toliau. Mūsų privalumai, kad esame balti ir šeima. Kariškis nusileidžia ir parodo į tolėliau prie staliuko sėdintį civilį. Civilis matyt yra tikrasis viršininkas. Pažiūri į mumis ir tylėdamas ranka kažką parašo ant mažo lapelio. Leidimas gautas. Lipdami į kalną sutinkame dar tris sargybos postus. Kiekviename iš jų duodu išrašytą lapelį, esame atžymimi, užregistruojami ir gauname leidimą lipti toliau. Pats fortas nėra jau toks įdomus. Nebent savo vaizdais iš viršaus į Šrinagarą. Pačiame viršuje irgi yra postas. Sargyba žaidžia kažką panašaus į golfą ir nurodinėja, kur mes galime eiti, o kur ne. Yra ir maža šventyklėlė, be ten įėjęs nemaloniai jaučiuosi. Neigiama energija.

Nusileidę nuo kalno, einame į šventyklą. Vėl priminimas nusisegti diržą, paliekame batus. Įėję pro vienas ir kitas duris į šventyklos kiemą, nesutinkame nė gyvos dvasios. Kiemas po atviru dangumi, o priekyje po stogeliu stovi Šila (Sheela). Šila – tai turbūt dievybė. Oranžine spalva nudažytas kelių metrų aukščio akmuo ir vietoje galvos kažkokia raizgalynė. Tikriausiai reikia suprasti, kad tai yra galva. Jaučiu, Šila yra gyva. Įeiname į šalia esančią patalpą. Tarsi muziejus. Ant sienų plakatai su paaiškinimais. Šventykla yra labai labai sena. Nors truputį susigaudau induizme, skaitau skaitau, ir akivaizdu, kad nieko neįkertu. Trūksta žinių. Stovi staliukas su suvenyrais. Mano dėmesį atkreipia plona kvadratinė varinė plokštelė su paveiksliuku ar ornamentu. Maha jantra - vadinasi. Maha reiškia, kad visų jantrų jantra. Tai yra lyg viso pasaulio modelis šiame ornamente. Turiu pasidėjęs prie kompiuterio dabar šį paveiksliuką. Pasiimu plokštelę nuo stalo ir palieku šimtą rupijų. Prie Šilos tam tikroje vietoje padedu butelį vandens, kad pasikrautų. Gal Šila išpildys kai kuriuos mano norus. Kokie būtumę gi žmonės, jeigu be norų.

Šila

Būdamas Indijoje turėjau begalę laisvo laiko. Tokio laiko, kai galėjai atpalaiduoti savo sąmonę ir leisti savo mintims klajoti visur, kur tik patinka. Dažnas, užsisukęs problemų ir rūpesčių karuselėje, tokios galimybės neturi. Tuo metu pradėjau naršyti savo praeitį, nes tai man buvo įdomu. Tą darbą tęsiu ir dabar, gyvendamas pasaulietinį gyvenimą. Galvoti juk niekas nedraudžia. Kartais pasižiūriu ir kitų žmonių gyvenimus, taip sakant, pažeidžiu privatumą. Koks gi ten gali būti privatumas - juk viskas yra viena. Dažnai, žinodamas praeitį, gali paaiškinti šiame gyvenime vykstančius dalykus. Žinoma, tegul niekas negalvoja, kad aš praeitį matau kaip meninį filmą. Man pasiekiami tik trupiniai, bet kartais ir to užtenka išvadoms padaryti. Tie, kas tiki moksliniais įrodymais, gali iš karto toliau nebeskaityti, nes jų tikrai nebus.

Prieš tūkstantį metų jis buvo moteris ir turėjo bjaurų vyrą. Vyras ją mušė ir niekino. Po tūkstančio metų vėl susitiko. Dabar jis ją muša ir niekina, žemina. Negali nemušti, nes tokia karma. Yra apsikeičiama vaidmenimis. Kol neatmuš tiek, kiek reikia, tol bus negana. Žinoma, yra priimtas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Vyrą bet kuriuo metu galima išvaryti iš namų. Bet tai reikalo nesprendžia. Karmos dėsnis yra aukščiau už įstatymus. Numatytą darbą atlikti yra privaloma, kitaip negerai yra ir smurtautojui, ir aukai. Iš karto skubu pasakyti, kad šio atskiro epizodo aš neapibendrinu visiems gyvenimo atvejams, nes galiu būti apkaltintas smurto propagavimu.

Skolų gražinimas. Nelabai jam finansiškai sekėsi gyvenime. Nepritekliai, gyventi nebuvo kur. Tačiau sutiko žmogų, su kuriuo bendravo prieš 400 metų. Draugas sparčiai kilo karjeros laiptais, pasidarė viršininku, pasikvietė pas save į kompaniją. Nors neturėjo kažkokių itin naudingų kompanijai sugebėjimų, aplinkybės susiklostė taip, kad jam buvo dosniai atlyginta. Nusipirko normalų butą, mašiną ir dar liko. Aš galvoju taip, kad buvo grąžinta skola. Aname gyvenime jis padarė kažką gero draugui, o dabar buvo atlyginta. Todėl, darykite gerus darbus, nes už juos bus atlyginta.

Dažniausiai, kai būna kokios problemėlės su širdimi, kalta būna ne širdis. Kaltas būna inkstų kanalas, kuris užsiblokuoja ties širdimi. Tada gali būti permušimai, susivartymai ar kitokie širdies sutrikimai. Neįpratusiems tie permušimai sukelia paniką: ne juokai, kai pagrindinis organizmo variklis ima trūkčioti, nors dažnai panikai realaus pagrindo nėra. Šiuo atveju reguliuojame inkstus: duodame aronijos uogą, šaltekšnio uogą ar kokią kitą inkstus reguliuojančią priemonę. Sutvarkius inkstus, automatiškai susitvarko ir širdis.

Tačiau šiandien man problemos ne su inkstais, o su pačia širdimi. Jaučiu kažkokį sunkumą širdies zonoje. Randu nemažą debesėlį širdyje. Įvertinu tai kaip vidutinę grėsmę. Tai jau nebėra juokai. Suvalgau džiovintą obuolį, agrastą - debesėlio nebėra, tačiau po kiek laiko jis vėl atsiranda, ir priemonių jam nuimti jau reikia kitų. Kažkas čia ne taip, galvoju. Ieškau priežasties. Randu mikrobus širdyje. Net pačiam keista. Kur jie gali būti, ten juk judantis kraujas. Širdies raumenyje? Ieškau antimikrobinių vaistų. Suvalgau juodą serbentą. Problema išspręsta. Bent kol kas.

Prieš 12 metų buvo operuotas apgamas, nustatyta II st. melanoma. Prieš tris metus tos pačios kojos šlaunies srityje atsirado tumoras, kuris išoperuotas … . … išoperuotas limfmazgis kirkšnyje, rasta melanomos ląstelių. … Chemoterapijos atsisakėme.

Atsakymas.

Gerai, kad atsisakėte. Grėsmės šiuo metu nėra, bet reikia kai ką pareguliuoti.

Sutrikimai plaučių/st. žarnos ir kepenų sistemose sudaro prielaidas melanomai.

Paskutinę dieną Kašmyre nusprendžiam praleisti Šrinagare. Mūsų dar laukia Šankaračarijos šventykla, fortas ir Kašmyro šalikai, t.y. reikia kažką nusipirkti ir kažką dovanų nupirkti. O pasakymas „parvežiau šiltą Kašmyro šaliką“ visai neblogai skamba. Visa bėda, kad aš nebežinau, kaip susirasti mūsų pažįstamą rikšos vairuotoją, nors žinau, kad diena bus sėkminga. Vakar bandžiau eiti gatve, žiūrėti, kur stovėjimo aikštelė, gal kartais pamatysiu – viskas veltui. Samdyti bet kokį kitą vairuotoją nėra labai gerai. Neaišku, kas papuls. Vakar bandėme su vienu kitu važiuoti. Nepatiko. Bando apgauti, reikia derėtis ir, apskritai, nėra to šilto tarpusavio ryšio. Tai va, einame krantinės gatve, suku galvą, ką čia reikės daryti, bandau dairytis į pravažiuojančius rikšas ir, kai jau nebeturiu vilties, pasigirsta pažįstamas balsas. Mūsų draugas, važiuodamas pro šalį, mus pamatė ir klausia, kaip mums sekasi. Apsidžiaugiu, sušokam į rikšą, išdėstau šiandienos planus, ir birbiame į Šankaros šventyklą.

Šankaros šventykla stūkso ant didžiulio kalno. Ji svarbi tuo, kad Šankara (vedantos autorius, jeigu neapsirinku) šioje šventykloje praleido daug laiko ir galbūt pasiekė praregėjimą. Kelias į kalną ilgas ir, jeigu pėstute, tektų nemažai paprakaituoti. Vairuotojas didžiuojasi savo transporto priemone. Sako, kad ji yra platesnė ir dar variklis galingesnis už kitų. Užvažiavus, patikrinimas. Visą techniką: fotoaparatus, mobilius reikia palikti. Šventyklėlė nedidelė. Turistų visai nemažai. Tenka laukti eilėje, kurioje kai kurie indai stengiasi prasibrauti anksčiau už tave, nors laimi gal tik kelis metrus. Ką padarysi, toks nacionalinis charakteris. Šventyklos viduje Šyvos lingamas. Gyvas, palaikau ranką. Paskambiname su varpu, kaip visi. Nuo kalno atsiveria vaizdinga Šrinagaro panorama.

Toliau važiuojame į parką. Ten, prie bilietų kasos, pirmą ir paskutinį kartą Kašmyre pamatau pinigų kaulytojus. Indijoje tai buvo įprasta. Čia kitaip. Apie parkus jau rašiau. Pasivaikščiojame, lauko kavinukėje po didžiuliais medžiais atsigeriame arbatos su pienu. Arbata skani todėl, kad vanduo man labai tinka. Kauliju padavėjo, kad parodytų, iš kur vandenį sėmė. Parodo kryptį. Nueinu, ten kyšo vamzdis iš žemės. Atsuki kranelį, ir bėga kalnų vanduo. Prisipilu butelį.

Kodėl dangus tyli,
Kodėl upė plaukia,
Kodėl gėlės žydi,
O laikas nelaukia?

Todėl, kad kiekvienas
Tur(i) užduotį savo,
O ją atidirbus,
Begalybė bus tavo …

Čia ne mano. Čia vaikų. Aš iki to dar nepriaugau.

Rašau šimtąjį rašinėlį. Visą savaitę svarsčiau, ar rašyti apie tai, ar ne. Gal todėl per tą laiką nieko daugiau ir neparašiau. Tas skaičius šimtas pats savaime tarsi neturi jokios prasmės. Tačiau jis žymi tam tikrą nueitą kelią, rodo pradinių ketinimų rimtumą, kad tai, kas pradėta, nebuvo numesta. Juk dažnai būna, kad, ką nors sugalvoję ar susižavėję, greitai čiumpame, tačiau netrukus, susižavėjimui išblėsus ar susidūrus su sunkumais, taip pat greitai pametame. Pabandysiu paaiškinti, kodėl rašau.

1. Galvoju, kad turiu, ką pasakyti. Mano atrasta gydymo (savigydos) metodika padeda apsieiti be gydymo įstaigų ir vaistinių. O paveldimumas mano yra nekoks. Tėvai mirė nuo ligų anksti ir labai anksti. Todėl, jeigu pastoviai pats nesireguliuočiau, geriausiu atveju būčiau mažai darbingas. Paskui pamačiau, kad tą, ką taikau sau, galiu sėkmingai taikyti kitiems. Tai yra, aš žinau už kitą žmogų, ko jis nori ar kas jam tinka. Kadangi metodiką taikau kasdien, tai metodika kiekvienais metais vis tobulėja. Iš pradžių buvau naivus. Galvojau, kad visiems to reikia. Paskui apsiraminau. Pačiam ramiau gyventi. Kam reikia, tas mane susiranda.

2. Mokausi rašyti. Sklandžiai rašyti, aiškiai ir įdomiai dėstyti mintis nėra lengva. Nors mokėmės mokykloje, tačiau ne visi išmokome. Tam reikia praktikos. Dėl laiko stokos rašinėlius perskaitau, bet nešlifuoju, nedailinu.

3. Dvasiniai ieškojimai. Kartais truputį bandau pasidalinti mintimis. Nors, kas man svarbu, kitam gali būti visai neįdomu ir nesvarbu. Kiekvienas esame atitinkamame savo išsivystymo etape.

4. Santykiai ir emocijos. Ne daiktai ir pinigai šiame gyvenime turi vertę. Vertę turi santykiai, emocijos, vertinimai, pažinimas, patyrimas. Kartais visai nereikšmingi dalykai gali būti įdomūs.

5. Kelionės. Nors daug nekeliauju, tai, ką parašiau, manau galėtų būti kažkiek naudinga ten vykstantiems.

6. Dienoraštis. Po kažkiek laiko, gal bus įdomu paskaityti pačiam ar mano artimiesiems.

Kadangi nerašau vien tik sau “į orą”, tai esu dėkingas visiems savo negausiems skaitytojams. Kam reikia, tas tegul mane susiranda.

Prisistato arklių pardavėjai. Žmogelis, su kuriuo deruosi, atrodo iš veido neblogas, tačiau sunkokai kalba angliškai. Mūsų automobilio vairuotojas lygtai tarpininkauja, lygtai ne. Suderu 1100 rupijų. Bandau tikslintis, sakau, kad čia už mus penkis. Pardavėjas linksi galvą, sutinka. Einame į kitą gatvės pusę prie arklių. Mažuosius pasodina ant arklių, o dėl mūsų prasideda kautynės. Vienas tempia prie vieno arklio, kitas tempia prie kito. Iš pradžių nesusigaudau, kas darosi. Tik vėliau man paaiškėjo, kad tas, su kuriuo derėjausi, turėjo tik du arklius, o dėl mūsu užvirė kova. Arklininkai ima tarpusavyje stumdytis, rėkti, nedaug trūksta iki kraujo. „Važiuojam į kitą vietą“, - sakau vairuotojui. Pasišaliname.

Tą dieną gaunu labai gerą pamoką dėl ženklų. Tos arklių prižiūrėtojų kautynės buvo ženklas, perspėjimas, kad kažkas vyksta ne taip. Tokia situacija ten tikriausiai retai pasitaiko. Bet aš to ženklo nepastebiu arba nesuvokiu jo prasmės. Pavažiuojame truputį į šoną. Kad nepasikartotų ta pati situacija, vairuotojas atsiveda arklių viršininką – kresną barzdotą vyriškį su tiubeteika. Man pasako, kad kaina ta pati, kaip anksčiau buvo suderėta, aš sakau „okei“, ir sėdam ant arklių.

Arkliai Sonamarge yra tik atrakcija. Iš tikrųjų, beveik iki ledyno veda asfaltuotas keliukas, kuriuo indai važiuoja ledyno pažiūrėti net autobusais. Joti su arkliu man nėra kažkokio didelio poreikio, galėčiau ir pėsčias nueiti, bet vaikai labai patenkinti. Jie tiesiog spindi iš laimės. Mažiausias gauną kumelę su kumeliuku, kuriam tik devyniolika dienų. Joti reikės apie valandą laiko. Mus lydi du jauni neblogi vyrukai. Kiek pajoję prisiartiname prie kelio. Atvažiuoja keli pilni žmonių autobusai. Indai pro langus mosuoja rankomis, rėkia kaip kvailiai. Mūsų arkliai pasibaido ir metasi į šoną. Savo arklį vos galiu suvaldyti. Iš prižiūrėtojų reakcijos matosi, kad situacija nebuvo juokinga.

Atjojome. Likusį nedidelį gabaliuką kelio įveikiame pėstute. Žengiu ant ledyno ir išsitiesiu paslydęs, kaip koks žioplys, pirmą kartą ant ledo užlipęs. Nors esu perėjęs ne vieną ledyną ir šturmavęs ne vieną perėją. Kalti mano „sandalai“, kurių padas visiškai lygus. Tampytis po visą Indiją kalnų batus nebuvo prasmės. Prieina žmogus su rogėmis. Siūlo pasivažinėti. Tegul indai važinėjasi – jie sniego nematę. Mes užtektinai žiemą prisivažinėjame. Tai, ant ko vaikščiojame, ledynu galima vadinti su išlygomis. Tikrasis ledynas yra kažkur aukščiau, čia tik nutįsęs ledyno liežuvis. Pereiname į kitą pusę prie upelių ir šaltinių. Reikia pailsėti. Prisistato dvi simpatiškos čigoniukės. Jie ten irgi gyvena. Gano ožkas, galvijus. Prašo šokolado, bet neįkyriai. Duodame po obuoliuką.

Grįžtame į Sonamargą. Mus pasitinka arklių viršininkas. „Are you happy? (ar laimingi)“, -klausia. „Happy“, - atsakau. Kai jūs esate laimingi, tada ir aš laimingas, sako viršininkas. Duodu 1100 rupijų. Viršininkas klausiamai žiūri į mane nieko nesuprasdamas. Stoja tyla. Tada aš susivokiu, kad 1100 buvo už vieną arklį, o ne už penkis. „Kodėl to nepasakei iš pat pradžių“, - kaltinu viršininką, nors po teisybei jis nekaltas. Kaltos susiklosčiusios aplinkybės ir taksistas, kuris tarpininkavo. Visa situacijos bėda yra ta, kad mes neturime daug grynų pinigų. Sukrapštau 5000 rupijų. Trūksta 500. „No money“(neturime daugiau pinigų), - sakau. Situacija komiška, kurioziška. Stovime aš, taksistas, viršininkas ir laukiame, kas bus toliau. Pagaliau randame paskutinius 500 kažkurioje kišenėje. „Are you happy?“, - vėl klausia viršininkas. „No, not happy“, - išrėkiu atgal. Viršininko veidas persimaino. Turbūt pasakiau patį didžiausią įžeidimą, koks gali būti. Jis grąžina man 500 rupijų ir vėl klausia, ar mes laimingi. Tiek jau to dėl tų 500 rupijų, pagalvoju, ir tiesiu jam atgal, bet viršininkas nebeima.

Taksistas siūlo nueiti papietauti į kavinę Sonamarge. „Nėra pinigų“, - atsakau. Grįžtam tylėdami. Mąstau apie ženklus, kuriuos reikėjo suprasti taip, kad mus apgaudinėja. Nepaisant nesklandumų, išvyka vistiek gera buvo. Ilgai atsiminsim.