Visaip būna

Paskutiniu metu pradėjau kreipti dėmesį, kuriuo paros metu, kurią valandą, reikia vartoti vaistus. Pastebėjau, kad nelaiku pavartotas vaistas neveikia arba veikia nepalyginamai silpniau. Vienus vaistus galima vartoti bet kada, o kitiems yra svarbus paros laikas. Galbūt tai yra susiję su organizmo sistemų (kanalų, meridianų) aktyvumu ir pasyvumu paros bėgyje. Šito dar nesistengiau giliau panagrinėti. Tiesa, nakties valandomis dar nieko nesu skyręs. Anksčiausiai 7 val., vėliausiai - prieš miegą. Pabandysiu pademonstruoti savo pavyzdžiu.

7 val. Šalavijų trauktinė.
11 val. Apynių spurgų arbata. Čepkelių trauktinė sumaišyta su augalu, kurio pavadinimo neatsimenu. Auga pas mane krūmuose ir duoda juodas nevalgomas uogas. Šiuo atveju apynius galima maišyti su trauktine. Taip ir darau.
13 val. Purienų žiedų trauktinė. Arbata iš žolių mišinio (kalendra, saldymedis, šaltekšnis, sena, kraujažolė). Šiuo atveju maišyti negalima. Todėl purienų trauktinę paankstinu - 12 val. Turi būti bent pusvalandžio skirtumas tarp pavartojimų.
21 val. Rauktalapės rūgštynės šaknų trauktinė.

Trauktinės naudoju 1-2 lašus vandens stiklinei, jeigu kam neaišku.

Sako, kad senovėje barščių sriubą virdavo ne iš burokėlių, o iš barščių - sibirinių barščių. Čia mano improvizacinis variantas.

Reikės:

1 svogūnas,
1-2 skiltelės česnako,
1 morka,
1-2 pomidorai,
3 pievagrybiai,
makaronai,
2 jaunos šakelės sibirinio barščio,
2 garšvos lapai,
1 krūminio builio lapas,
1 nedidelė dilgėlė,
3-5 cm šalpusnio šakniastiebio,
5 česnako lapai,
svogūnų laiškai,
petražolių lapai,
kalendros sėklos,
juodieji pipirai,
lauro lapas,
rapsų aliejus,
sviestas,
grietinė,
druska.

Gaminimo būdas. Sriuba verdama kaime ant laužo. Įpilame į puodą aliejaus ir pakepiname svogūnus ir morkas. Po to pilame šulinio vandenį, užverdame ir sudedame beveik visus ingredientus. Verdame, kol makaronai suminkštės. Pabaigoje suberiame svogūnų laiškus ir petražoles. Įdedame truputį sviesto, grietinės. Sriuba skani, sveika ir naudinga.

Iš tikrųjų laimė yra turėti šalia tekantį upelį. Nors tas upelis aukščiau tėra melioracijos griovys ir tik šalia mūsų virsta upeliu - vis tiek tai yra gerai. Ypač pavasarį, kai krištolinis vanduo skubėdamas šniokščia ir džiugina akį. Vėliau vasarą, jeigu būna sausa, pasitaiko, kad išdžiūva.

Žiūrėjau į tekantį vandenį, atėjęs vandens pasisemti, ir tas vanduo tiesiog traukė akis. Atrodė tyras, gražus, skanus. Atsigėriau. Tikrai skanus. Dar dabar atsimenu gerą skonį burnoje. Vėliau dar ateidavau atsigerti.

Yra įsišaknijęs mitas, kad negalima gerti iš atvirų vandens telkinių. Apsikrėsi žarnyno bakterijomis, dar kuo nors. Nors gyvūnai geria, ir jiems nieko neatsitinka. Gyvūnai jaučia, ką jie gali gerti. Taip ir žmogus turi jausti, ar galima gerti, ar ne. Kitą kartą atėjęs prie upelio, gal aš to vandens visai nenorėsiu. Tada ir negersiu. Tada gersiu šulinio vandenį. Dar yra svarbu, kad vanduo judėtų. Viskas, kas nejuda, genda, pūva. Svarbus ir psichologinis faktorius. Jeigu to vandens bijosi, iš anksto būsi įsitikinęs, kad jis blogas, tai taip ir bus.

Upelio pakrantėje augančios purienos savo geltonais žiedais irgi akį traukė. Jeigu kažkas patinka, krypsta dėmesys, reiškia tas augalas tau yra kažkuo naudingas. Radau. Darysiu purienų žiedų trauktinę. Puriena - vėdryninių šeimos augalas. Nuodingas. Tačiau žiedai, man atrodo, kad nenuodingi. Be to, trauktinės naudoju tik vieną lašą. Tiek mažai, kiek išeina paimti. Įlašinu į stiklinę vandens ir išgeriu. Purieną gersiu 13 valandą dienos. Kitu laiku gali neveikti. Paskutiniu metu ėmiau kreipti dėmesį į paros laiką. Yra vaistai, kuriems laikas nesvarbu, tačiau yra vaistų, kurie kitu paros metu neturi poveikio.

Po eilinių gyvenimo nesėkmių jaučiu depresiją. Tikrinu, ar yra šaltis kepenyse. Taip, tikrai yra. Einu į tamsų kambarį ieškoti vaistų. Randu “strazdo” agrastus. Taip pavadinau todėl, kad su strazdu lenktyniaujame, kas greičiau juos nurinks. Strazdui geriau, jis ten kažkur šalia miške gyvena, o aš toliau. Agrastas šalčio bloką nuo kepenų pašalina, kartu ir depresiją.

Su depresija, kaip tokiu reiškiniu, esu pažįstamas jau kurį laiką. Viena mergina man aiškino, kokia tai baisi liga. Aš žiūrėjau į ją ir netikėjau. Paskui ji iššoko pro langą iš kažkelinto aukšto. Sako, kad antidepresantai sukelia polinkį į savižudybę. Kitas buvo atvejis, kai aptikau uždegimą kepenyse. Blogai, sakau, reikia tą uždegimą nuimti. Tik paskui sužinojau, kad tai toks depresijos oficialus gydymo būdas: sukelti uždegimą kepenyse. Buvau labai nustebintas tokio išradingumo. Tiesiog negalėjau patikėti. Dar vienas depresijos gydymo būdas - laikyti šiltą pūslę prie kepenų. Taip sakė vienas žinomas žolininkas. Uždegimas šildo kepenis, šilta pūslė taip pat. Šildo kepenų šalčio bloką.

“Man skauda limfmazgį”, - sako. “Negaliu net galvos pasukti”. Ką gi, atrodo elementaru. “Liepžiedžių arbatos išgerk”, - sakau. Po kiek laiko sako, kad vis tiek skauda. Duodu tą ir aną, tačiau nepraeina. Tada aptinku kepenyse mažą uždegimą ir virusą. Dėl uždegimo duodu šaltalankio vaisių. “Valgyk šaltalankius”, - sakau. “Kai virusas pasitrauks, tada ir praeis”. Taip ir buvo. Po dviejų trijų dienų viruso nebeliko, ir kaklą atleido. Ir vėl viskas buvo gerai.

Padidėjusius, skaudančius limfmazgius gydau liepžiedžių arbata. Beveik visada pasiteisina. Neturint žiedų, galima naudoti lapus, pumpurus. Šiuo atveju problemą sukėlė kepenų, hormoninės ir tikriausiai skrandžio sistemų sutrikimai. Ties kaklu tų sistemų energetiniai kanalai susitinka. Kepenims daviau šaltalankį. Skrandžiui daviau bobausį. Šaltalankis tinka ir skrandžiui. Buvo blokas ties čiobrialiauke (thymus). Daviau obuolį Bogatyr ir dar kažkokį, kurio pavadinimo nežinau, bet žinau, kad reguliuoja hormoninę sistemą (trijų dalių kanalą).

Prisijungiau prie Twitter’io. Uoliai paieškojus, kelis kontaktus pavyko surasti. Bet šiaip naudingos man informacijos kol kas beveik nėra. Jeigu kam įdomu, mano kontaktas (slapyvardis) Twitter’yje yra Kaukas24.

Gavau prisistatymo laišką. Rašė moteris, vadinkim konsultante, kad keičia anksčiau buvusį konsultantą. Laiškas maloniai nuteikė, nes ankstesnio konsultanto aš truputį nemėgau. Bet ne vien dėl to maloniai nuteikė. Man pasirodė, kad mes anksčiau buvome susitikę. Praeitame gyvenime. Ir gana artimai bendravom. “Labai malonu”, - atsakiau, bet įvykių neskubinau.

Atėjo laikas susitikti, aptarti dalykinius reikalus. Šiek tiek įdomu buvo, ką pamatysiu, ką pajausiu. Susitikome. Įspūdis buvo normalus, vidutiniškas. Išvaizda, gal ne visai tokia, kokią norėjau įsivaizduoti, bet nebloga. Šitie dalykai gal yra antraeiliai, bet mes visada sutikę naują žmogų akimirksniu jį įvertiname. Tada pabendravome, aptarėme reikalus, po to vėl trumpai buvome susitikę. Lygtai nieko ypatingo. Ypatinga yra tai, kad po to liko abipusis palankumas arba minimali simpatija - nežinau, kokį čia žodį geriau pritaikyti. (Kitos pusės palankumą aš galiu išmatuoti taip pat). Įprastiniu atveju būtume išsprendę reikalus, ir būtų nieko nelikę. Ar mažai visokių žmonių nuolat sutinkame? Dar reikia įvertinti mano išrankumą: mažai žmonių užsitarnauja mano palankumą. Aš manau, kad tas palankumas yra todėl, kad mes jau buvome pažįstami. Žinoma, ji manęs nepažino.

Sėdėjau prie kompiuterio, bandžiau nagrinėti, kaip čia man susikurti naują tinklapį. Seną, pavadintą “Tinka-netinka” uždariau. Nepateisino lūkesčių. Nedaug aš ten buvau parašęs. Iš esmės vieną straipsnį apie vėžį. Iš kur vėžys atsiranda, kaip gydyti, kokia turi būti profilaktika. Tinklapis nesulaukė daug atgarsio, buvo paskendęs interneto platybėse, ir man nebeapsimokėjo jo toliau laikyti.

Tai va, nagrinėjau naujas galimybes, kurios padarytų mano informaciją žinomesnę, ir pajutau, kaip pasidarė silpna. Kodėl tas silpnumas atsiranda, aš žinau. Užsiblokuoja, pasilpsta inkstai, ima trūkti energijos, ir todėl darosi silpna. Tada makt, makt į burną džiovintų laukinių obuolių, inkstai sustiprėja, ir vėl gerai. Tačiau dabar to neužteko. Po kelių minučių vėl reikėjo reguliuoti inkstus, ir aš supratau, kad tą darbą turiu nutraukti, kitaip bus blogai. Šiaip inkstai eina iš rikiuotės, kai darai kokį nors nemalonų darbą, kai tą darbą darai per prievartą. Šiuo atveju mano darbas nebuvo prievartinis. Tada kame reikalas?

Kitą kartą, kai pabandžiau tą patį darbą daryti, situacija beveik pasikartojo. Tiesiog pajutau, kad to daryti negaliu. Kažkas man neleidžia. Kodėl? Gal tada vėžininkai pradėtų eiti pas mane šniūrais, ir aš nebeturėčiau savo gyvenimo. Gal man to nereikia. Gal ne laikas. Dabar gyvenu santykinai ramų gyvenimą, pareguliuoju gimines, artimuosius ir dar ką nors, ir man to užtenka.

Parėjau namo, užsipyliau takažolę ir našlaitę, išgėriau ir vėl buvau pilnas energijos.

Grįžau iš “Snaigės” žygio. Snigo, sniegas buvo šlapias, slidės permirko ir nebeslydo. Net važiuodamas nuo kalno turėjau pasistumti. Aišku, pavargau. Namuose pradėjo mirgėti, raibuliuoti akyse. Mirgėjimas - migrenos pranašas. Nuiminėjau blokus nuo akių ir galvos vieną po kito. Mirgėti nustojo, bet už tai pradėjo skaudėti galvą. Vėl nuiminėjau blokus ir debesėlius nuo visur, kur tik įmanoma, o jie vėl atsirasdavo. Pasidariau arbatą iš garšvos ir geltonžiedžio šalmučio. Gurkšnojau ir jaučiau, kad migrena traukiasi. Galutinai susireguliuoti jau buvo tik technikos reikalas.

Aš nežinau, iš kur migrena atsirado. Nei virusų, nei mikrobų, nei kokio užterštumo, nei kokio ypatingo bloko aš neradau. Garšvos-šalmučio arbatą aptikau intuityviai. Lygiai prieš metus buvo panašiai. Tik tada su garšva maišiau šalaviją. Spėju, garšva yra pagrindinis ingredientas. Bet vienos garšvos gali neužtekti. Gali reikėti su kuo nors ją sumaišyti. Galvoju, kad vaistą nuo migrenos jau žinau. Bereikia tik statistikos, kuri tai patvirtintų.

“Neither abstinence from fish and flesh, nor going naked, nor shaving the head, nor wearing matted hair, nor dressing in a rough garment, nor covering oneself with dirt, nor sacrificing to Agni, will cleanse a man who is not free from delusions. Reading the Vedas, making offerings to priests, or sacrifices to the gods, self-mortification by heat or cold and many such penances performed for the sake of immortality, these do not cleanse the man who is not free from delusions.” (Gautama Buddha)

Kas yra tas “delusions”? Iš kur jis atsiranda? Jis yra toks svarbus, kad ką bedarytum, nebūsi išgelbėtas, jeigu nebūsi laisvas nuo paklydimų (who is not free from delusions).

Įdomu aiškinimą randu išminčiaus Satyanarayana Dasa atsakyme:

Question: Can you please explain the meaning of the six obstacles in bhakti: kama, krodha, lobha, moha, mada, matsarya.

Answer: Kama literally means desire but more commonly is translated as lust, which is one of the most preoccupying desires of the human mind.

Krodha (anger): When kama is obstructed anger arises. Lobha (greed): If kama is fulfilled, one becomes greedy to have more of it.

Moha (delusion): When there is anger or greed one becomes deluded. One does not see the things as they are.

Mada (pride or intoxication):
If one is successful in greed, one becomes proud and intoxicated. Anger leads to another type of intoxication. Anger brings pride. Angry persons will disrespect others as an outcome of mada.

Matsarya (envy): The last outcome of the series is envy. Such a person does not want anyone to surpass him. This is the outcome of pride.

Taigi, nepatenkinti troškimai sukelia pyktį. Patenkinti troškimai sukelia godumą. Tas, kas turi pyktį ar godumą, tas tampa paklydusiu. Jis nebemato dalykų taip, kokie jie iš tikrųjų yra.